BIRželio 15
#156 | Nulis motyvacijos
“The only thing standing between you and your goal is the bullshit story you keep telling yourself as to why you can't achieve it.” - Jordan Belfort
“A ne?”- taip lietuviai mėgsta perklausti vienas kito, kai kažkuo truputį abejoja.
„Nu jo“- atsakyčiau. Sekmadienis, ir didelis riebus „nulis motyvacijos“ man šiandien. Atrodo, kad net kvėpuoti tingiu.
Ir Tau?
“Būna ir man”- greičiausiai prisimeni. “Šiaip jau… kad ir dabar ... ”.
Žinoma- jei skaitai šiuos žodžius feisbuke, ar linkedine, ar šiaip kur, internete, akivaizdu- turi didelį, riebų “nulį motyvacijos” veikti ką nors kitą.
Bet.
Nebūnam mes nemotyvuoti, niekad.
Tavo akys, pavyzdžiui, tiesiog lekia eilutėmis, čia, paversdamos šviesos bangas nerviniais impulsais, kuriuos smegenys- irgi su „nuliu motyvacijos“ kažkur pakaušyje interpretuoja kaip suprantamą kalbą, sužadina įvairiausias asociacijas, semantines kategorijas ir t.t. kad dabar pat tu, irgi su „nuliu motyvacijos“, nė trupučio nesistengdamas, suprastum , apie ką aš čia. Svarbiausia- visa tai vyksta nepastebimai, automatiškai, ir visiškai nesvarbu, ar tu turi nulį, ar dvigubai daugiau motyvacijos (vis tiek nulis J) tai daryti.
Mes visada motyvuoti.
Apibendrinti, reaguoti, suvokti. Ir, pavyzdžiui, kvėpuoti. Pabandyk bent porą minučių nekvėpuoti – kaip mat suprasi, kokią laisvę turi čia pasirinkti. Elementarus O2 motyvuoja tobulai.
Todėl gali visiškai, totaliai nenorėti nieko veikti, bet tai tereiškia, kad dabar labiau nori tinginiauti. Arba tiesiog, parymoti sau.
Gali nenorėti, pavyzdžiui, pradėti sportuoti- bet tai, savo ruožtu, tereiškia ką- kad labiau sieki išlaikyti dabartinį status quo.
Alkoholikai smarkiai užsimotyvavę svaigintis, net jei (jau) nori ar (dar) nenori sustoti. Kaip ir rūkantys, nepaprastai efektyviai motyvuoja save rūkyti toliau- jokių raginimų, intensyvaus koučingo ar lozungų, net žodžių nereikia- kai tik užsimano rūkyti, rūko. Truks plyš rūko.
Gali skelbti visiems- „turiu nulį motyvacijos“ daryti X, ar Y, ar Z, bet ką, iš tikrųjų, skelbsi?
Kad turi gerokai daugiau, nei nulį motyvacijos X ar Y ar Z nedaryti.
Gera naujiena
„Šiandien darau tai, ko nedarai tu, kad galėčiau rytoj daryti tai, ko tu negalėsi“- Bruce Lee
Iš tikrųjų, nulis motyvacijos yra natūrali homo sapiens būsena.
Nebent esi „drignių priėdęs“, kaip sakydavo mano močiutė, ir negali ramiai sau pabūti net su „nuliu motyvacijos“ nespurdėdamas, nervingai nejudindamas galūnių ar nenaršydamas telefone. Esame evoliucijos užprogramuoti taupyti energiją ir ją naudoti optimaliai.
Pasirodo, dažniausiai mąstome, virškiname ir net judame tingiai, t.y. naudodami kuo mažiau energijos. Mūsų smegenys automatiškai parenka optimalų judėjimo „algoritmą“ bet kokiomis sąlygomis, kad judėtume- ar eitume, ar bėgtume, ar net sėdėtume- nešvaistydami energijos.
Štai kodėl šiandien daug kam sunku atsikratyti viršsvorio- net jei kas sumanytų bėgioti su 40 kg sveriančia kuprine ant nugaros, imituodamas dar didesnį svorį, kuris jo laukia netolimoje ateityje, organizmas vis vien parinks tinkamiausią judėjimo/ kvėpavimo algoritmą, tokį, kuris maksimaliai taupys energiją, t.y., lengvai kalorijų neatiduos.
Todėl nieko nuostabaus, jog pirmykščiai uogų rinkėjai- medžiotojai, dar prieš žemdirbystės atsiradimą, turėdami marias laisvo laiko, būdami ir aukštesni, ir sveikesni už mus, ir net su didesnėmis, nei mūsų, smegenimis, nieko ypatingo ir neveikdavo- galime sakyti, mėgavosi savo „nuline motyvacija“ ką nors daryti.
Bepigu jiems, aišku. Nei interneto, nei feisbuko, nei išmaniųjų ganyti jiems nereikėjo.
Bet aš ne apie tai.
„Nulis motyvacijos“- kuo taip mėgsta skųstis dažnas šiandien- iš tikrųjų yra labai gera naujiena.
Tai šaunus akstinas, puiki proga ką nors imti, ir pagaliau pradėti.
Nes motyvacija- kaip apetitas, atsiranda bevalgant.
Ta motyvacija, kuri panaši į užkilusią temperatūrą, tokia ir yra: pakarščiuosi, ir praeis. Lietuviai šį dėsningumą apibendrina dar paprasčiau: „iš didelio debesies- mažai lietaus“.
Tikroji motyvacija- ne kažkoks abstraktus, kad ir labai didelis, noras kažką nuveikti ar pakeisti, o pragmatiškas, grįžtamuoju ryšiu grindžiamas procesas. Juk veik viską gyvenime pradedame „nuo nulio“, dažniausiai- ir daug kartų. Net per dieną.
Bet jei jau pradedi kažką daryti, šis tas anksčiau ar vėliau pavyksta, ir voila- tampi motyvuotas tai tęsti. Dopaminas, brolyti, yra žmonijos pažangos ir narkomanų variklis.
Surašiau it kokiam vadovėlyje pardavimų vadybininkams.
Sudėliokim paprasčiau.
„Nulis motyvacijos“ ką nors daryti ir yra geriausia proga pradėti tai daryti: lūkesčiai minimalūs, tad negresia dideli nusivylimai, ar „perdegimas“, it kokiam sporto sirgaliui, kurio lūkesčiai maksimalūs, o poveikis rezultatams- minimalus.
Jautiesi it dailininkas, stovintis su teptuku prie švarios drobės: nereikia nieko koreguoti, pritempinėti, gražinti ar maskuoti, ne, tavęs laukia kūrybiški atradimai, intriga, ir laisvė- tu tik nujauti, kaip gerai gali pavykti paveikslas, ir nekantrauji atrasti, ką ir kaip darysi toliau.
Iliustruokim dar kitaip.
Kaip žmonės įpranta rūkyti? Elementariai. Nepažįstu dar nė vieno, kuris būtų itin motyvuotai pasakęs sau- „va, tuoj užsidegsiu susmulkintų, išdžiovintų tabako lapų su įvairiausiomis priemaišomis, suvyniotų į ploną popierių, ritinuką, trauksiu tuos dūmus į plaučius, taip dažnai, ir tiek kartų, kasdien, kol pagaliau pajusiu nors kokį malonumą, ir pasižadu tai daryti reguliariai, visą gyvenimą, kol galėsiu“. Ir?
Visi pradeda šią neįtikėtinai keistą įprotį su nuliu motyvacijos tapti užkietėjusiu rūkoriumi, bet va, ši greitai išauga eksponentiškai, ir tampa priklausomybe.
Tad jei manai, kad turi „nulį motyvacijos“ šiandien kažką gero nuveikti, ir ramini save, kad tai prisipažindamas, gali ir toliau nieko doro neveikti- c‘mon.
„Nulis motyvacijos“ ir yra geriausias signalas pradėti.
Bent jau man taip patinka.
Va dabar, „as we speak“, maigau klaviatūrą taip lengvai, ir taip motyvuotai, kad nepatikėtum, jog dar prieš pusvalandį sėdėjau prieš kompiuterį su totaliu, riebiu motyvacijos nuliu.
„Nulis motyvacijos“ yra unikali galimybė.
Laisva tema.
Ypač jei teturi „nulį motyvacijos“ pagaliau pagalvoti, ko iš tikrųjų nori gyvenime.
Ir kokio gyvenimo nori? Sau? Artimiesiems? Mums visiems?
Kai su „nuliu motyvacijos“ pradedi mažus dalykus, atrodytų, nereikšmingus darbus – susitvarkai namus, pradedi spręsti ilgai atidėliotus reikalus, planuoti savo laiką, darbus, išmoksti pasakyti „ne“ ir save disciplinuoti- žiū, ir didžiausi siekiai nebeatrodo taip toli.
Ar tokie dideli.
Eksponentiškai greitai.