kovo 4
140 | Oficialiai nuostabiai
“Jūs paskambinote į Guiness’o rekordų biurą. Jei norite pranešti apie daugiau nei keturias valandas trunkančią erekciją, prašome padėti ragelį ir nedelsiant kreiptis į medikus pagalbos”– Darren Humphreys & John Schmeltzer karikatūra
Kartais knygyne vis pavartau naujausią Guiness’o rekordų knygą. Jos leidykla neseniai atšventė 60 metų jubiliejų. Naujausias Guiness'o moto- viskas, kas čia aprašoma, yra "Oficialiai nuostabu™" (Officially Amazing™)
Bet neperku.
Ko tik čia nerasi: va oficialiai nuostabiai vienas vyrukas dar 1992-ais pastatė 75 aukštų kortų namelį.
Namelį? OK, dangoraižį.
Niekas aukštesnio, iš kortų, taip ir nėra pastatęs.
Jei nekalbame apie bankininkystę čia, žinoma.
Kitas žmogus, Gary Bashaw, Jr. (jaunėlis) oficialiai nuostabiai, pro nosį, išpurškė daugiausiai- net 18 uncijų- šokoladinio pieno kokteilio, ir niekas jo rekordo taip ir nepagerino. Jau 17 metų.
Šokoladinių kokteilių purškimo per nosį kategorijoje.
O veik pusės metro burbulą iš kramtomosios gumos išpūtęs amerikietis irgi didžiuojasi šiuo taip ir nepagerintu rekordu, nuo 2004-jų. Norintys jį nurungti, faktas, suvokia riziką: šlept ir užsisandarini it kosmonautas. Jei burbulas sprogtų.
Antra vertus, anokia čia rizika.
Yra rekordininkų, sugebėjusių bent 57 kartus įspirti sau į galvą, per minutę.
O toks Kevinas Shelley dar 2008-ais, galva, per minutę, sudaužė 46 unitazų sėdynes.
Galva.
Jaučiuosi ne mažiau kietakaktis, ir galbūt net pasiryžčiau pagerinti šį stulbinantį atletinį proveržį, tik kur gi rasiu tiek unitazų, vienoj vietoj, patogiai?
Net toje srityje, kur tikrai galėčiau konkuruoti, pvz., įvairiausių niekų kolekcionavime, pasijaučiau esąs beviltiškai atsilikęs, perskaitęs apie 2010 dekoratyvinių sodo “nykštukų” kolekciją surinkusią p. Aną Atkins.
O kaip rungtis su didžiausią pasaulyje dantų pastų tūbelių kolekciją- virš 2000 – surinkusiu dėde?
Niekaip.
Įsivaizduoju, dėdė pasimirs, o palikuonys toliau sau ramiai puoselės didingą kolekciją. Gal kokią vieną kitą tūbelę į karstą jam įdės, ar prie kapo vis atneš, lankydami. Dar vieną rekordą bus galima fiksuoti: štai ilsisi žmogus, palaidotas su daugiausiai dantų pastų tūbelių. Stebėsis ateities archeologai, po šimtmečių kapą atkapstę- kaukolė be dantų, bet su puikiai išsilaikiusia, akinančią šypseną dar vis garantuojančia pasta.
Greta.
Tik kai dar pagalvoji- akivaizdu: kiekvienas siekiame rekordų.
Dažnai- įstabesnių.
Neoficialių.
Ir oficialių.
Kartais- nišinių, jei drauge su visais, trasoje, nebepavyksta.
Tai įgimta. Instinktyvu. Turime evoliucijos įvirintą statuso siekį, norą laimėti visur, ar bent jau kame. Vis stebiuosi, kodėl net mūsų mažieji, pliekdami kortomis kokį durnių, taip azartiškai užsidega? Statusas. Lesimo tvarka. Įgimtas siekis pirmauti. Ir rungtis.
Štai pažįstu keletą žmonių, kurie jau daug metų nebesišypso. Niekam. Net sau. Net dirbtinai. Tarsi botulinu jų veidai paralyžiuoti. Naikina šypsenas ir kitų veiduose, it terminatoriai, taip. Tyliai. Įliptų į troleibusą- kaip mat visi nuščiūtų. Tad jei taip ir toliau- o labiausiai tikėtina, kad taip ir toliau- rekordas garantuotas, tereikia tinkamai, su komisija, užregistruoti: “Ponas Jonas K., Kaunas, Lietuva. Nesišypso jau 27 metus, tris mėnesius ir keturiolika dienų”.
Pažįstu ir drovumo rekordininkų. Neužkalbins nepažįstamo žmogaus, maža to, visaip vengs situacijų, kuriose tektų su kuo nors susipažinti. Tykiai siekia vienišumo rekordų.
Pasiekia. Ir pagerina, vėl ir vėl. Pranokti pačius save lengviau.
Pažįstu labai daug tylių rekordininkų, kurie dažniausiai dirba nekenčiamą, ir dar prastai apmokamą darbą, ir nieko- kenčia, metų metus, it galeroje. Arba kasdien, sportiškai, azartiškai riejasi su antra puse. Net ir po auksinių, ar deimantinių jubiliejų. Rekordinis uolumas. Ir nesiskundžia.
Čia ne unitazų sėdynes galva skaldyti.
Mūsų pensininkai, va, veik kasdien muša išgyvenimo Europos Sąjungoje rekordus, ir ką? Net neskuba jų registruoti, o galėtų: pažįstu ne vieną, sugebantį rekordiškai oriai gyventi iš tų veik 7 eurų per dieną. Už tiek automobilį net pusvalandžiui nepriparkuosi kokiam didesniame ES mieste, o mūsų pensininkai- prašau, parkuojasi savo būstuose. Rekordiškai efektyviai. “Negandos vienus palaužia, o kitiems leidžia laužyti rekordus” - sakydavo toks William A. Ward.
Pranoksta žmonės save ir daug kur kitur.
Net banaliausiuose, atrodytų, dalykuose. Dar ir kaip.
Turiu pažįstamų, kuklių rekordininkų, kurie tiesiog tykiai, kasdien, sau treniruojasi: pavyzdžiui, į telefoną dirsčioja ne 150 (kaip 2013-ais vidutiniškai visi juos turintys), ne 200 (kaip 2015-ais), o mažų mažiausiai... tūkstantį kartų per dieną. Ir ką? Ogi nieko. Ar gi ne Guiness’o vertas rekordas? Jiems nerūpi. Pamiega vidutiniškai septynias valandas per parą, o likusį laiką į ekranėlį- dirst dirst. Bent kartą į minutę. Todėl visur ieško, kur “pasikrauti”. Bet kur tik įėję, pirmiausia pastebi rozetes. Ar USB lizdus. Toks sportas.
Pažįstu tokių, kurie rekordiškai daug laiko užmuša Feisbuke. Ir nieko. Tampa sunkiai nustebinami, ir tiek. Visažiniais, dažniausiai. Kiti pažįstami- socialinių tinklų liūtai, siekiantys populiarumo rekordų. Postina viską iš eilės, it kulkosvaidžiai. Būna, savo rajono interneto greitaveiką suryja. Dar kiti- ne internete, o šiaip, gyvenime muša sėdėjimo vienoje vietoje, šiaip pasyvumo, kiti- bejėgiškumo, ar nihilizmo rekordus, akivaizdu, tik kad šiuos sunkiau išmatuoti. Anksčiau ar vėliau rezultatai išaiškėja, vienok. Oficialiai ar neoficialiai įstabūs.
Einu lažybų, kad tu irgi pažįsti daug Guiness’o vertų atletų, kurie gali be galo daug išgerti, be galo ilgai svaigintis, be galo daug suvalgyti (kiekvienoje giminėje bent vienas giriasi galintis sukirsti 26 cepelinus vienu prisėdimu), be galo ilgai ir smarkiai save nuodyti (va Saulėtekio degalinėje senovėje pasirodydavo toks dėdė, kol gyvas buvo, benzino tiesiai iš pistoletų pagurkšnoti- Guinesso rekordas, 100%), ar rekordiškai ilgai ir smarkiai kažką švęsti, bet kuria proga.
Čia mes sunkiai pralenkiami.
Yra, žinoma, ir niurgzliai- rekordininkai ir yra rekordiškai daug žmonių sugebantys nuskriausti ar pažeminti kietuoliai. Turiu draugų, kurie rekordiškai daug kartų vedė, ir skyrėsi, turiu kitų, kurie rekordiškai daug prasiskolino ir ... rekordiškai ilgai neskuba skolų grąžinti.
Gerina ir gerina savo rekordus.
Pažįstu rekordiškai nusiminusių ir rekordiškai save įsimylėjusių. Rekordiškai apsukrių ir rekordiškai nevykėlių.
Tiek rekordų, visur.
Kasdien ir pats pagerinu, bent kelis asmeninius. Įvairiose kategorijose.
Todėl ir neperku Guiness’o rekordų knygos. Pavartau, pasižiūriu. Smalsu.
Tačiau visus rekordus, kuriuos taip užsispyrę šiandien geriname, suregistruoti Guiness’ui neužtektų nei tūkstančio naujų leidimų, ar dar šešiadešimties metų.
Štai rekordiškai greitai nyksta biologinė įvairovė: veik 10.000 kartų greičiau, nei bet kada iki šiol. Jei taip ir toliau- o panašu, kad taip ir toliau- iki šimtmečio vidurio prarasime veik 40 procentų visų gyvybės rūšių... daugelio jų taip ir nepažinę. Rekordiškai teršiame ir žemę, ir vandenynus, ir atmosferą, ir, žinoma, patys save- pradėta kalbėti apie krematoriumų keliamą pavojų aplinkai, nes net Šveicarijoje vieno krematoriumo kaminas išmeta iki 13 kg gyvsidabrio per metus. Rekordiškai toksiški velioniai.
Išsivysčiusios šalys rekordiškai prasiskolinusios, ekonomiką stimuliuojame rekordiškai žemomis, tiksliau- neigiamomis palūkanomis, stebime rekordinius pabėgėlių srautus, prognozuojamas rekordinis onkologinių ligų skaičiaus augimas- net 75 procentais daugiau, iki 2030-jų, vienžo, rekordiškai greitai auga ...rekordiškai daug rekordų.
Pranokome, ir vėl pranoksime save.
Oficialiai nuostabiai.