Background Image

Ese

image

kovo 21

#154 | Žinutė butelyje


Tu mirsi, bet viskas, ką nuveikei, neprapuls; tiesiog paliksi žinutę butelyje – Umberto Eco

Šiaip jau kiekvienas butelis yra su žinute.

Pavyzdžiui, etikete.

Pilstytojai privalo skelbti, ko ir kiek rasime butelyje.

Arba ne, nerasime.

Bet ir be etiketės, kiekvienas butelis- su žinute.  

Net su didžiule žinia.

Vienokia- kai, pavyzdžiui, randame tuščią butelį, numestą kur ant upės kranto.

Kitokia- kai butelis išdidžiai stovi ant stalo. Ar šaldytuve. Ar kampu įsmeigtas vyno saugykloje.

Butelio forma, spalva, ir žinoma, turinys- irgi žinutė.

Tarkime, kvepalų buteliukas. Vaistai.

Ar nuodai.

Ir tos žinutės- kiekvienam vis kitokios.

Girtuoklis va, vis gauna žinutę butelyje, bet dažniausiai nenori, ar nesivargina jos suprasti. 

Ir mes, aptikę tuščių plastikinių buteliukų kalną sąvartyne, ar visą plastiko salą vandenyne- žinutę suprantame, akimirksniu.

Pilstome gręžinio vandenį į butelius ir perkame brangiau, nei benziną – ko čia nesuprasti.

Akivaizdu, bent jau Amerikoje.

Na ir ką?

Nieko.

Panašu, kad ir visas gyvenimas - it žinutė butelyje.

Visa, ką darai, tik tai ir yra.

Nežinai, kas ją perskaitys, ar kada, ar apskritai bus perskaityta.

Nežinai, iš tiesų, kam tą žinutė skirta.

Na ir ką?

Nieko.

Ir egzistencinį nerimą, kuris kyla, tai suvokus, galima apraminti.

Surašai tuos nuogąstavimus dabar pat, it kokį receptą, ar dienoraščio lapą, susuki į ritinėlį, įkiši į butelį, uždarai, ir sviedi į jūrą, vandenyną ar šiaip, didesnę balą- nelygu, kaip plačiai potencialią auditoriją apibrėši.

Palengvės, sakytų psichoterapeutai. Disasocijuosiesi.

Tik va.

Ką gi ten beparašysi?

Atsimenu, vaikystėje, Žirmūnų kieme, mėgom slėpti „siekrietus“- pakasdavom gerai įpakuotus vaikiškus lobius: glazūruotus kvadratukus, išluptus iš balkonų apdailos, saldainių popierėlius, lenkiškų kramtomų gumų- donaldų, beje- komiksiukus ir kitokias gėrybes.

Būdavo, kad ir laiškelį kokį trumpą įdėdavom. Su palinkėjimais, nebūtinai geriausiais, lobį atradusiam.

Ilgai neišlaukdavom- jau po poros valandų puldavome tuos vienas kito „siekrietus“ atkasinėti.

Bet niekad nesukdavom galvos, nė sekundei, ką gi ten verta paslėpti.

O ką užkastum dabar, užaugęs?

Kol visus variantus apsvarstysi, ROI suskaičiuosi, tikslinę auditoriją apsibrėši, viską suderinsi- praeis noras ir kasti, ir butelius žinutėmis kimšti.

Bepigu Robinzonui- neturėjo kitos išeities.

Žinutė butelyje jam buvo bene vienintelis komunikacijos būdas.

Tik kad va, net ir Robinzonas negalėtų tiesiog didžiosiomis raidėmis iškeverzoti- „GELBĖKITE!“. Juo labiau, lietuviškai.

Ne, turėtų rašyti angliškai, arba kinietiškai, nebent būtų išsigelbėjęs Galvės ežero saloj.

Parašys, kad gyvena rojuje- sulauks piratų.

Parašys, kad viskas baigta ir čia jo, Robinzono, atsisveikinimo su pasauliu žinutė- niekas ir nesivargins gelbėti.

Nepaaiškins koordinačių- jo žinutė tebus intriguojanti staigmena, ir tiek.

Bet neveiksminga.

Tai ir yra šių dienų problema.

Ne tai, kad kiekvienas butelis yra su žinute.

Ne.

Tiesiog žinučių buteliuose niekas nebesiunčia.

„Siekrietų“ nebeužkasinėja.

Laiškelių su palinkėjimais kinietiškuose restoranuose nebeperduoda.

Nebeturime tos prabangos.

Kasdieninėje žinučių jūroje, tiksliau- cunamyje, kiekviena žinutė žymėta, it kokia ES reikalavimų paisanti karvė, sekama, it kokia skubi siunta, registruota, indeksuota, kategorizuota, skirta tikslinei auditorijai, konkreti, politiškai korektiška, lakoniška, net jei emocionali ir žinoma- efektyvi.

Feisbukas išmokė komunikuoti tikslingai ir pagauliai. Įtaigiau.

Ir daug dažniau.

Šiuolaikiniai „influenceriai“ purpsi dešimtis kartų per dieną- jei siųstų žinutes buteliais, turėtų apsigyventi arčiau taros supirktuvių.

Žinutėms butelių nebereikia.

O gaila.

Pagalvoju, kokia nuostabi laisvė yra parašyti žinutę, paprasčiausią žinutę, gal tik kelis žodžius, susukti lapelį į ritinuką, įdėti į butelį, ir sviesti į vandenyną.

„Siekrietą“ tokį.

Net jei viso labo į butelį tik mėlyną glazūruotą kvadratuką įdėtum.

Na ar ne?

Kaip bus įdomu tam, kas ras! Smagu bus ir man...laukti ir tikėtis.

pioneer

 

Mes gi žinutes į kosmosą siųsdavome, ne buteliais, tiesa, raketomis, „Voyager 1“, „Voyager 2“, „Pioneer“ kažkur visatos platybėse skrieja, su mūsų pasisveikinimais dešimčia kalbų, Beethoven‘o „Cavatina Opus 130“ styginių kvartetui bei Chuck Berry „Johny B. Goode“ aukso diskuose .

Kokia paslaptis. Kiek vilties. Kokia intriga!

Gal nepaklius kosmoso piratams.

Ar apskritai kas gaus tas žinutes? Kada? Ką pagalvos? Ar supras?

Įdomu.

Įsivaizduok, jog skaitai šiuos žodžius gelsvame lape, ką tik ištraukęs šį iš apdumblėjusio, amerikietiško kokakolos butelio, rasto kur Palangos paplūdimio pakraštyje.

Rašalas nuo drėgmės kiek paplaukęs.

Kita šneka, ar ne?

Žinutė butelyje ir yra žinutė.

Va ir surašiau.