Background Image

# 141

Post Image
kovo 31

141 | Balandžio 1-osios pokštas


“Nešiodamas kaukę taip ilgai, galų gale pamiršti, kas po ja slepiasi”- Alan Moore

“Nieko nėra sunkiau šiame pasaulyje, nei sakyti tiesą. Ir nieko nėra lengviau, nei pataikauti”. ― Fiodoras Dostojevskis

Štai geriausias pokštas, kurį sugalvojau balandžio 1-jai:

Visą dieną sakysiu tik tiesą.

Ir sau, ir  kitiems.

Ideali proga, kai pagalvoji.

Ko gi laukti?

Pradedu: štai rašau šį tekstą ne tik todėl, kad noriu, jog jį perskaitytum, ir tikėtum, jog esu autorius, turintis ką pasakyti, o ne šiaip grafomanas.

Rašau dar ir todėl, kad atkreiptum dėmesį į mokymus, kuriuos laikas nuo laiko rengiu, ir, žinoma, kuo greičiau į juos užsiregistruotum.  

Tokia atvirai paslėpta reklama, supranti.

Žinoma, galėčiau teigti, kad rašydamas lavinu mąstymą- nori nenori, turi sudėlioti mintis vienaip, o ne bet kaip, tad tai puiki treniruotė- gali iš karto įvertinti, kaip pavyksta; todėl rašymas dažnai yra svari paspirtis savimonei- prirašau, ir pradedu dar geriau apie save galvoti.

Bet tai ne visiškai tiesa.

Rašau būtent todėl, kad greičiausiai per daug gerai apie save galvoju.

Todėl rašymas, matyt, tėra tik dar viena mano nuoširdaus nenuoširdumo išraiška- esu irgi “genuine fake”, kaip save vadindavo ir “pramoginis filosofas” Alan Watts.

Ir jokių paradokso čia nėra. Nuoširdaus nenuoširdumo, teisingos netiesos šiandien- nors vežimu vežk.

Kai kam šie dalykai tampa net sunkia, rimtas pasekmes sukeliančia profesine liga: štai orlaivių palydovės galų gale pavargsta šypsotis, ir nebesupranta, ką iš tikrųjų savyje jaučia, tada “perdega” ir puola depresuoti, o ekrano žvaigždės ar sveikinimų koncertų vedėjos va, galų gale palūžta, ir viešai pasišiukšlina. Tiesioginės prekybos pardavėjai irgi dažnai pasibodi savo nuoširdžiai nenuoširdžiu entuziazmu, bešlovindami parduodamas prekes ar paslaugas, ir tarsi išsipagirioja: nebegali patikėti, kad būtent jie čia taip svaigo. Dėl ko?

Todėl balandžio pirmoji gali tapti unikalia galimybe mums visiems.

Pagaliau nebemeluoti. Nors vieną dieną.

Jau vien todėl, kad rytoj, balandžio pirmąją, sakyti tiesą bus itin lengva- štai jei kuriam draugui išrėšiu: “Žinai, man atsibodo tavo plepalai. Tiesiog nebeįdomu tavęs klausytis. Važiuoju namo”- pamanys, kad tai balandžio pirmosios pokštas.

Ir tu, jei tik žmona paklaus: “Kaip aš tau apsirengusi šia suknele?,  pagaliau turėsi progą pasakyti, ką iš tikrųjų galvoji. Ir apie suknelę, ir apie ją vilkinčiąją, ir apie visą šią kombinaciją.

Galėsi išrėžti tiesą, kad ir kokia ji nemaloni bebūtų, ir sau, ir draugams, ir kaimynams, ir vaikų mokytojams,  ir aptarnaujančiam personalui, buvusiems, esamiems ar potencialiems kolegoms, klientams, vadovams, giminaičiams- visiems 250-300 žmonių, kurie kiekvieną mūsų kasdien lydi per gyvenimą.

Daugiau ar mažiau meluodami.

Dažniausiai ir mes nuolat meluojame jiems. Tai tapo taip įprasta, kad net nebepastebime, jog nė į vieną “kaip sekasi” ar “how are you” nebeatsakome tiesiai šviesiai: tai tik formali pasisveikinimo seka. It koks instinktyvus gervių šokis. Kaip ir rankų paspaudimas, kuris seniai absoliučiai nieko nebereiškia.

Bus įdomi diena.

Akivaizdžiai palengvės.

Taip, kaip palengvėja praktikuojantiems “radikalų atvirumą” (tai revoliucinga dr. Brad Blanton sukurta psichoterapijos atmaina, “Radical Honesty”). “Mes visi meluojame kaip velniai. Tai mus išsekina. Melas yra pagrindinis žmonių streso šaltinis. Melas užmuša žmones”- rašė tik teisybę, kokia ji bebūtų, visus mokantis sakyti dr. Blanton.

Tad jei nori pagaliau pagyventi be streso, būti atviras ir doras su visais, ir su savimi, gal pagaliau nebemeluok?

Bent jau balandžio 1-ją.

Geriausias pokštas, kurį gali iškrėsti ne tik kitiems, bet ir sau.

lego

 

Na argi ne keista, kad balandžio pirmąją paskelbę “Melagių diena”, akivaizdžiai net sau meluojame, jog visą likusį metų laiką...nemeluojame?

Tyrimai rodo, kad vidutinis statistinis europietis ar amerikietis per dieną meluoja dažniau, nei valosi dantis. Visus metus iš eilės.

Man rodos, kad turėtų būtų priešingai- galėtume bent jau balandžio pirmąją  paskelbti “Tiesos diena”.  Nors viena radikaliai ne melo diena.

Nesvarbu, kad anglakalbėse šalyse ši diena dar vadinama ir April’s Fool’s Day, tipo, kvailių diena. Ten irgi visi vienas kitą mausto tą dieną, tik šmaikščiau ir smarkiau, nei įpratę visomis kitomis metų dienomis.

O visą dieną sakyti tik tiesą- ne tokia jau kvaila idėja.

Būtų rimtas pokytis ir tau, ar ne?

Negi dabar meluosi, sau, ir man, kad nemeluoji, kasdien, šiaip?

Greičiausiai pradedi mažais pirkėjo melais “Man dar reikia pagalvoti”, “ačiū, buvo labai smagi prezentacija, bet dabar neturiu laisvų lėšų”, tęsdamas kitais mažybiniais melais a la “ Labai skanu. Gal galėčiau gauti receptą?” ar “Man sekasi puikiai, ačiū”, ir baigiant didžiuliais melais sau ir kitiems: apie tai, kas iš tikrųjų esame,  kas mums patinka, ir kas ne, savo galimybes, potencialą, tai, kas mums svarbu ir t.t.

Alkoholikai va, užsispyrę meluoja sau, ir kitiems, kad jie ne alkoholikai, nutukėliai- kad jie ne nutukėliai, narkomanai- kad jie ne narkomanai, neurotikai- kad jie ne neurotikai, bevaliai- kad jie ne bevaliai, psichopatai- kad jie ne psichopatai ir t.t.

Meluoji per daug apibendrindamas, a la “visi vyrai melagiai” (Visi? Vyrai? Kas sako? Iš kur žinai?), ar kažką ištrindamas: “vėluoti negražu” (Kiek minučių pavėluoti jau negražu? Kas sako? Kaip konkrečiai tai negražu?), ar hiperbolizuodamas: “tai, kad nemoku programuoti, reiškia, kad esu asilas šiais laikais”. Čia, teisybės dėlei, vertėtų paties paklausti: kaip konkrečiai tavo subjektyviai suvokiamas programavimo įgūdžių trūkumas verčia tave gyvuliu, šiandien?

Taip ir veik kiekvienas Facebook’o profilis meluoja išsijuosęs, it kokia reklama: kažką nutyli, kažką hiperbolizuoja, kažko nepasako. O kur dar melas įvaizdžiu, statusu, pareigomis, korsetais, silikoniniais padailinimais ar makijažu- kiek iš mūsų 24/7 pateikinėja išpuoselėtas savo versijas prieš žmones, kurie jiems net nerūpi, pirkdami šūdus ir leisdami pinigus, kurių, kaip “Kovos klube” sakė Tyler Durden, net neturi.

Pažiūrėk: mums daugiau ar mažiau kasdien meluoja visi: reklamų kūrėjai ir transliuotojai, medija, propagandininkai, ideologai, politikai, teisininkai, šventikai, net gydytojai.

Postmodernizme nebėra vienos tiesos, tad bet kuri vyraujanti tiesa anksčiau ar vėliau pasirodo nebe tiesa. Bent jau tau. Ar man.

Net pati  ekonomika (kurios, de facto, net nėra- tai tik koncepcija) mums meluoja: kuria įspūdį, kad auga kaip ant mielių, o iš tikrųjų nestabdomai auga tik įsiskolinimai.

Šiuolaikinė vartotojiška paradigma: įsigyk šiandien, mokėsi rytoj irgi yra vienas didelis melas mums, ir dar labiau- ateities kartoms. Ką iš tikrųjų reiškia Skandinavijoje paplitę 100 ir daugiau metų NT išsimokėjimo terminai? Ar 7-10 metų išsimokėjimo planai už automobilius Valstijose? Tik viena: kad truks pliš norime ir toliau gyventi “normaliai”, ir vaidinti, kad dar galime.

Kasdieninis “nekaltas” melas, a la: “Nenusimink. Viskas susitvarkys” arba “Puikus eilėraštis. Tu- daug žadantis poetas”, arba “Ne ne, tu visai nenutukęs”, arba “Puikiai padirbėjai. Kita kartą pavyks dar geriau” yra, dažnai, tik kompresas lavonui.  Nesugebėdami pasakyti tiesios, kokia nemaloni ji bebūtų, dažnai nepadedame, o priešingai- kenkiame. Taip ir perdėtas “pozityvus mąstymas” ar polinkis viską vertinti tik “pozityviai” yra melagingas, apsimestinis, arba net patologiškas. Ignoruojantis. Tuo tarpu tiesa- jei, tarkime, alkoholikas staiga suvokia, kad jis... alkoholikas, veikia pozityviau, nei pozityviausias melas.

Dar vienas geras ir svarbus dalykas yra tai, kad sakydamas tiesą, daug ką radikaliai supaprastini. Tiesos nereikia pagrįsti, įrodinėti, argumentuoti, “palaikyti” ar kaip nors ypatingai pateikti. Tiesa veikia universaliai, tobulai ir paprastai. Rėždamas tiesą, neberizikuoji susipainioti, kaip meluodamas, ką nors pamiršti ar net elementariai susimauti- tiesa yra tiesa.

Mus išlaisvina.

Taip ir Šventame rašte pasakyta.

Tad bent jau balandžio pirmąją verta išbandyti. Sakyti tik tiesą. Nebemeluoti- nei sau, nei kitiems. Ką žinai- gal patiks. Ir tavo Naujieji metai prasidės taip, kaip ir anksčiau, prieš šimtmečius, ir  prasidėdavo- balandžio pirmąją.

Argi ne ironiška, kad šitaip “prisigyvenome”: geriausiu balandžio pirmosios pokštu tampa... sakyti tiesą.

Ironiška.

Tiesa nėra pokštas.

Ji tiesiog yra.

Net ir kiekvienam pokšte.