Spalio 1
133 | Rankos
“Nėra nieko labiau nuviliančio, nei stebėti maestro, paprašiusį orkestro “groti švelniau”, ir toliau diriguojantį gigantiškais mostais”- Joshua Bell
“Ką daryti su rankom?”- kartą mokymuose paklausė.
"O ką- be jų?"- norėjau iš karto atsakyti.
Matyt, taip klausdamas, žmogus įsivaizduoja, jog rankos jam jau nebepavaldžios. Tik pradeda pasakoti, ir bijo, kad dar kokią šunybę iškrės…suraitys špygą, ar pradės keistai linguoti, it vėjyje.
Būtum koks robotas, ar Pinokis, kad ir sovietinis Buratinas- viskas aišku- nusisukai abidvi galūnes, ir pasidedi kur saugiai prie scenos. Pakalbėsi, atgal prisisuksi. Problema išspręsta.
Gi dabar.
Būna, taip ir klausia: “tai kur man dėti rankas?”. Va čia ir bėda: iki šiol yra manančių, jog turi kažkaip jas “padėti”. Ar laikyti. Kažkur. Kalbėdamas.
Siūlau nieko ypatingo rankomis nedaryti.
Priešingai- nevaržyti jų. Leisti joms kalbėti. Natūraliai. Tik šiukštu neužstrigti taip, kaip mus dar visai neseniai mokė- tarsi būtum kalbanti statula. Ar teletabis. Ar nevykęs orų pranešėjas. Nes jei kalbėdamas laikai rankas kažkaip “gražiau” suraitęs, elgiesi mažų mažiausiai nenatūraliai ir net keistai- it visą laiką mygdamas tą patį vargonų klavišą.
Neverta taip daryti.
Konkrečiau:
Nelaikyk rankų suliestais pirštų galiukais prieš save
tai mėgstama ir, beje, net rekomenduotina amerikiečių teisininkų laikysena teismuose. Tačiau argi tu prisiekusiųjų teisme? Kartais taip įsivaizduojamą kamuoliuką ar karštą bulvę palaikyti yra OK, jei tik tai dera su tamstos pasakojimu, bet susitarkim- tik trumpai. Jei visą savo kalbos laiką taip ir prastovėsi, auditorija dievaži prisimins tamstą kaip voveriuką su jo įsivaizduota stambiagabarite gile prieš save. Ar dar blogiau.
Nepink pirštais širdelių ar trikampių,
nes tai dar viena robotiška ir net nesąmoningai pašaipą kelianti rankų laikysena. Vėlgi, savo pasakojimo pabaigoje pasiųsti publikai širdelę, ar tiesioginės prekybos atstovų susirinkime taip pademonstruoti “piramidę” yra OK, bet tik trumpai. O va jei kalbėdamas ir prastovėsi taip sunėręs rankas, panašu, kad haliucinuoji stambiagabaritį vamzdį prieš save. Ar dar blogiau.
Maldai sunertos rankos
nebent ruošiesi maldauti, melstis ar atgailauti prieš auditoriją. Susitarkim irgi- kartais, trumpai gali taip dramatizuoti, žinoma. Tada veikia puikiai. Tačiau- paatgailauji, ir užteks.
Rankos už nugaros.
Dvelkia arogancija. Arba muštru. O gal kelnės gale praplyšo? Ar kur drėgnai prisėdai? Taip stovėdamas, kaip tik neatrodai užtikrintai. Panašiau, jog bandai kažką nuslėpti. Kuo ilgiau taip išstovėsi, tuo labiau.
Rankos prie šonų
sovietinės lopšelių-darželių deklamavimo mokyklos atavizmas. O gal vaikystėje tau patiko "Policijos akademija"? Jei negali kitaip, geriau laikyk jas priglaustas prie ausų. Kaip Edward’o Muncho “Šauksme”. Viskas greičiau baigsis. Gal net gerai.
Rankos priekyje, žemai
čia ne futbolas, juo labiau publika nesiruošia mušti tau baudinio ir apskritai neturėtum jaustis kaltas be jokios aiškios priežasties. Čia ir ne "Downton abatija", ir tu ne tarnas. Nebesivaržyk.
Akivaizdu, kad yra n būdų laikyti rankas pasakojimo metu- simetriškų, ir ne, mažiau ar daugiau ekspresyvių, bet mūsų tikslas nėra aptarti visas įmanomas rankų padėtis. Mūsų tikslas- suvokti, kad kiekviena kūno padėtimi, jos dinamika apskritai komunikuojame daug daugiau, nei taip ar kitaip ištartais žodžiais ar pagarsintu tekstu.
Nori nenori, supranti tai ar nesupranti- faktas kaip blynas: pasakodamas tampi ir pantomimos aktoriumi.
Todėl išlaisvink rankas. Leisk joms kalbėti. Jei kalbi apie kažką didingo- kalbėk plačiais mostais. Jei užsimini apie kažką toli- parodyk, kaip toli. Jei kalbi apie mažą ir nereikšmingą dalyką- rankos pademonstruos, koks tai mažas dalykas, daug geriau, nei šauniausia “powerpoint” iliustracija. Jei kaltini- kaltink ranka, besk pirštu, jei maldauji- maldauk, jei akcentuoji- kirsk delnu. Jei kvieti pagalvoti- pakviesk ir rankomis, jei stabdai- parodyk, kaip.
Geriausias dalykas yra tai, kad šios ekspresijos net nereikia mokytis. Tereikia atsipalaiduoti. Visi gestikuliuojame visą dieną, ir darome tai šauniai- daug geriau, ir ekspresyviau, nei geltonais, primityviais, emotikoniškais balvonais savo žinutėse.
Rankomis gali pratęsti, pabaigti, šokiruoti, ar šiaip, nustebinti, pabrėžti, neutralizuoti, pakviesti, sustabdyti, atkreipti vieno ar visų klausytojų dėmesį, nurodyti, raminti, juokinti, akcentuoti, iliustruoti, demonstruoti, paaiškinti, pastiprinti, nutildyti ar pagarsinti- bet kurią iš 700+ mums visiems suprantamų ir lengvai perduodamų emocinių būsenų.
Tačiau tai daryti daug sunkiau, jei užsispyręs laikai rankas vienoje padėtyje. Kaip įbestas.
Nors net ir tai gali būti naudinga.
Dr. Kevin Dutton yra rašęs apie tokį darbo biržos darbuotoją, Marco Mancini, kuris metų metus dirbo viename biure su itin konfliktuoti linkusiais klientais, nesislėpdamas nei už stiklo, nei grotų, nors aplinkui būdavo visko- skraidydavo gesintuvai, įniršę interesantai versdavo stalus ar net išsitraukdavo ginklus.
Marco kažkaip sugebėdavo nuraminti juos visus ir visiškai nesisaugojo. Jo stalas buvo pačiame biuro centre, nesaugomas pertvarų, o interesantams paruošta kėdė buvo truputį aukštesnė, tad į Marco interesantai kreipdavosi truputį “iš aukšto”.
Kai Marco buvo paklaustas- “kaip gi jūs sugebate taip nuraminti įsismarkavusius lankytojus?”, šis atsakė netikėtai paprastai:
“Rankomis. Aš ant jų atsisėdu”.
Įsivaizduoji?
Genialiai paprasta. Niekam nekils ranka skriausti ant rankų sau taikiai sėdinčio žmogaus, ypač jei šis visada pasiūlo kavos ir yra pasiruošęs geriausiai, kaip tik įmanoma padėti.
Kodėl tai pasakoju?
Tai bene vienintelis atvejis, kurį galiu prisiminti, kai rankos teisingai “padedamos” vienoje padėtyje.
Jei nedirbi darbo biržoje ir jei tau auditorija negarsina susidorojimu- nesėdėk ant rankų. Nelaikyk jų vienaip. Ar kitaip.
Sakau, leisk joms kalbėti.